Stuburo osteocondrozė

Tai distrofinė-degeneracinė stuburo tarpslankstelinių diskų liga, kai pažeidžiami ne tik diskai, bet ir slanksteliai, stuburo raiščiai. Rizikos veiksniai: organizmo individualios savybės, įgimtos stuburo anomalijos, ligos, pažeidžiančios kremzlę, lėtiniai infekciniai organizmo procesai, hormonų apykaitos sutrikimai, netaisyklinga kūno padėtis, paveldėjimas, stresas, traumos ir kiti veiksniai.

Jeigu osteochondrozė yra krūtininėje stuburo dalyje, dažniausiai pasireiškia skausmu, tačiau gali išprovokuoti net padidėjusį kraujospūdį ar visceralinį sindromą.

Juosmeninės stuburo dalies osteochondrozė gali pasireikšti skausmu, traškėjimu, ribotais judesiais, lordozės patiesėjimu, refleksų sumažėjimu, raumenų atrofija, periferine pareze, refleksine skolioze.

Osteochondrozė gali būti diagnozuojama remiantis rentgenografiniais, magnetinio rezonanso ar kompiuterinės tomografijos išvadomis. Dažniausiai gydoma konservatyviai (93 proc.), tačiau yra žmonių besigydančių alternatyviais metodais, o išskirtiniais atvejais – operaciniu būdu.

Dažniausiai taikomi konservatyvaus gydymo būdai: ramybės rėžimas, nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai, manualinė terapija (mažina neurologinius simptomus), išorinė imobilizacija (korsetas, diržas), masažas, fizioterapijos procedūros, refleksoterapija, kineziterapija. Kineziterapijos tikslas: stiprinti nugarą stabilizuojančius raumenis, didinti jų ištvermę, pagerinti lankstumą, paūmėjimų profilaktika, kūno judesių valdymo lavinimas, įtemptų raumenų atpalaidavimas.