Mobilumas, lankstumas ir stabilumas

Kūne sąnariai turi vieną iš savybių: stabilumą arba mobilumą. Kas yra kas?

Stabilumas yra apibrėžiamas kaip gebėjimas išlaikyti ar valdyti sąnario judesį arba padėtį. Stabilumas pasiekiamas koordinuojant aplinkinių audinių ir nervų – raumenų sistemos veiksmus.

Mobilumas – pilna sąnario judesių amplitudė iki natūralaus aplinkinių audinių apribojimo (raiščių, sausgyslių ar raumenų).

Kas atsitiks, jei per daug mobilumo stabiliame sąnaryje arba per stabilu mobiliame sąnaryje? Asmenys, pasižymintys ribotu mobilumu ir stabilumu, dažnai atlieka kompensaciją judesiais, atlikdami sudėtingesnius pratimus ar naudoja papildomą įrangą padedančia atlikti judesį, kurio atlikti be įrangos nepavyktsa. Tai sukelia didesnę traumų ir raumenų disbalanso riziką.

Taip pat įprasta galvoti, kad mobilumas ir lankstumas yra sinonimai, tačiau šios sąvokos apibrėžia skirtingas fizines savybes

Lankstumas – gebėjimas atlikti judesius didele amplitude įvairiuose sąnariuose. Lankstumas nėra bendra viso kūno charakteristika, jis yra specifinis tam tikram sąnariui. Didžiausias lankstumo didėjimo tempas stebimas 7-10 metų vaikams. Tačiau vaikystės ir paauglystės metais lankstumo ugdymas neturi tapti pagrindiniu treniruočių ir sveikatos stiprinimo programų tikslu. Dėl pertemptų raiščių mažėja sąnario stabilumas, o tai didina išnirimų pavojų. Per didelis lankstumas gali sukelti negrįžtamą raiščių, sąnariu deformaciją, formuoti netaisyklingą laikyseną, ar net stabdyti kitų fizinių ypatybių (jėga, koordinacija, ištvermė)ugdymą bei judėjimo įgūdžių formavimą. Na o vyresniame amžiuje lankstumas mažėja, bet šios fizinės savybės lavinimas/palaikymas gali pagerinti sąnarių būklę.

 Mobilumo sąvoka apibrėžia fizinę ypatybę, kurios dėka asmuo geba aktyviai kontroliuoti savo judėjimą bei judesių amplitudę. Palyginimui, lankstumą lemia tik kaulų-raumenų sistemos ypatybės, o mobilumui įtakos turi centrinės nervų sistemos (CNS) ir kaulų-raumenų sistemos sąveika. Kadangi mobilumo apibrėžime minimas CNS komponentas, todėl mobilumo lavinimas neatskiriamas nuo judesių kokybės ir kūno kontrolės ugdymo. Yra teorija, kad norint palaikyti optimalų funkcionavimą, vieni sąnariai turi būti mobilūs, o kiti stabilūs. Kalbant apie stuburą, kaklo    viršutinė dalis ir krūtininė stuburo dalis turėtų pasižymėti mobilumu, o kaklo likusi dalis ir juosmuo – stabilumu.

Sumuojant, nors lankstumą dauguma laiko jaunatvės ženklu, nepamirškime, kad per didelis lankstumas gali sukelti problemų, todėl į savo sveikatinimo programą siūlome įterpti ne tik tempimo, bet ir mobilumą lavinančių pratimų. Na ir būtinai atsižvelgti į tas kūno dalis, kurios turi būti stabilios, kurios turi būti mobilios.